Diese Website verwendet Cookies. Cookies helfen uns bei der Bereitstellung unserer Dienste. Durch die Nutzung unserer Dienste erklären Sie sich damit einverstanden, dass wir Cookies setzen. Bei uns sind Ihre Daten sicher. Wir geben keine Ihrer Analyse- oder Kontaktdaten an Dritte weiter! Weiterführende Informationen erhalten Sie in der Datenschutzerklärung.
Kompiuteriniai žaidimai, bendravimas pokalbių svetainėse, vaizdo įrašų žiūrėjimas ir nepamainomas mobilusis telefonas - mes jau seniai supratome pavojų, kad vaikai ir paaugliai per daug laiko praleidžia prie ekranų. Dėl koronaviruso krizės nustatyti apribojimai labai sustiprina šią problemą, nes dabar net ir mokykla yra ekrane. Gydytojai ir smegenų tyrinėtojai skambina pavojaus varpais. Viena mama su tuo susidūrė asmeniškai su savo vaikais ir jų draugais. Mūsų vaikai vis dažniau gyvena nerealiame pasaulyje. Kaip jie turėtų išmokti gyventi realybėje? Prisijunkite prie mūsų kovoje už realų pasaulį.[weiterlesen]
Sveiki, aš Ulrike iš Aukštutinės Frankonijos. Pastaruoju metu penki iš šešių mūsų vaikų naudojasi išmaniaisiais įrenginiais, nes jie mokosi namuose. Turiu keletą minčių apie tai, kuriomis norėjau šiandien pasidalinti su jumis.
Kaip žinote, visi vaikai ir daugelis suaugusiųjų yra priversti daug valandų sėdėti namuose prie stacionaraus, nešiojamojo, planšetinio kompiuterio ar išmaniojo telefono. Dėl primestų koronaviruso priemonių viskas pereina į skaitmeninę erdvę: mokymasis namuose, namų biuras, vaizdo konferencijos, tiesioginės transliacijos ir t.t. O tokios „pramogos“ kaip žaidimai, pokalbiai, filmų ir vaizdo įrašų žiūrėjimas visos yra suskaitmenintos. Realaus pasaulio ir gyvo bendravimo su kitais žmonėmis poreikis tapo minimalus. Kas nutiks mūsų vaikams, kai jie šitiek valandų leidžia skaitmeniniame pasaulyje? Ir kaip tai paveiks juos ateityje? Ar jie sugebės išlikti realiame pasaulyje ir atskirti „tikrąjį“ pasaulį nuo „virtualaus“?
Neseniai sutikau motiną, mūsų 15-mečio sūnaus klasės draugo, kuris praėjusiais mokslo metais praleido daug pamokų ir dabar turi kartoti klasę. Ji man papasakojo, kad sūnus šiuo metu yra vaikų ir paauglių psichiatrijos klinikoje, kur prieš pradėdamas tolesnę terapiją pirmiausia turi išgyventi tris savaites persilaužimo be savo mobiliojo telefono ir PS4 („playstation“). Tai jam padės susidoroti su realiais kasdienio gyvenimo sunkumais.
Nuo pirmojo lokdauno berniukas didžiąją laiko dalį praleido su išmaniaisiais įrenginiais, ir dabar bet kokį kasdienį iššūkį jo smegenys priima kaip ligą. Į mokyklos reikalavimus ar kylančius konfliktus jo organizmas reaguoja pykinimu, pilvo skausmais ir vėmimu, todėl dėl ligos yra priverstas likti namuose, kur vėl pabėga į skaitmeninį pasaulį. Jo mama man pasakė, kad gydytojai kalba, lygtai, kad dabar tai vyksta dažniau, nei mes galime įsivaizduoti.
Psichikos sutrikimai, kuriuos sukelia masinis mobiliųjų telefonų ir žaidimų naudojimas, dabar yra labai dažni. Deja, tai tik ledkalnio viršūnė. Remiantis oficialiais tyrimais, vaikai ir paaugliai nuo pirmojo užsidarymo namuose su išmaniaisiais įrenginiais praleido vidutiniškai 40 valandų per savaitę, ir šis skaičius auga. Ypatingai dabar, žiemą, kai greitai temsta, ir ne tiek daug laiko vaikai praleidžia kieme. Kiek laiko tada lieka tikriems susitikimams, žaidimams, gyvam bendravimui su kitais žmonėmis ir pasivaikščiojimams gamtoje?
Pasak smegenų tyrinėtojo profesoriaus Spitzerio, mokant vaikus svarbu naudoti visus pojūčius, nes taip sutankėja smulkioji smegenų struktūra ir vėliau išvengiama silpnaprotystės vyresniame amžiuje. Todėl jis įspėja, kad negalima per anksti naudotis skaitmeninėmis laikmenomis mokykloje, nes dėl to dideli smegenų plotai lieka neišnaudoti, o mokymosi lygis apsiriboja tik teksto rinkimu ir ištrynimu. Viso to pasekmė yra jo taip vadinama „skaitmeninė demencija“.
Kelių apklausų duomenimis, didžiausia jaunimo baimė yra pamesti mobilųjį telefoną! Ar jie šiandien vis dar suvokia realų pasaulį, jo pavojus ir problemas? Mūsų vaikai dažniausiai gyvena pasaulyje, kuriame gausu veiksmo, stimulų ir nuotykių, bet taip pat smurto ir sunaikinimo. Jie priprato prie baisių, siaubą keliančių personažų, demonų, ateivių, zombių, vedų ir kitų padarų. Šiame pasaulyje karas, žmogžudystės, apiplėšimai ir kiekvienas niekingas poelgis yra normalu. Jų realybės suvokimas aptemdytas, ir jie yra pagrobiami virtualaus pasaulio. Ar kita karta gyvens virtualiame pasaulyje, kai tuo metu kiti, sprendimus priima realiame pasaulyje? Kas jie, tiesiog vergai, kuriuos stebi vyriausybė?
Ar planuojama, kad visi gyvensime virtualioje realybėje, kuri nebėra trimatė, o yra paversta virtualia dvimate realybe? Kaip ir filme „Matrica“, kur žmonės patys jau nepersikelia, ir šito net nepastebi. Jie nuolat prisijungę prie interneto, todėl priversti patikėti, kad aktyviai gyvena savo gyvenimą. Bet taip nėra. Jie negyvena savo gyvenimo, nes visa tai tėra kompiuterinė imitacija.
Padėkite sustabdyti šį bauginantį vystymąsi! Mums reikalinga akistata su realiu pasauliu, tikri susitikimai, tikri tikslai, o ne pabėgimas į iliuzinį pasaulį, tuo metu, kai kiti už mus priima svarbius gyvenimo sprendimus. Prisijunkite prie mūsų kovoje už realų pasaulį!
von
nuo uj.
Quellen/Links: Šaltiniai / nuorodos:
Mediennutzung von Kindern und Jugendlichen
neon Ratgeber vom 06.12.2018
Digitalisierung in der Schule – ein Fortschritt? https://www.kla.tv/16416
„Sie hassen uns“
https://www.kla.tv/16061
Vaikų pagrobimas į virtualų pasaulį
Sendung und Zubehör in der gewünschten Qualität herunterladen:
11.05.2021 | www.kla.tv/18708
Sveiki, aš Ulrike iš Aukštutinės Frankonijos. Pastaruoju metu penki iš šešių mūsų vaikų naudojasi išmaniaisiais įrenginiais, nes jie mokosi namuose. Turiu keletą minčių apie tai, kuriomis norėjau šiandien pasidalinti su jumis. Kaip žinote, visi vaikai ir daugelis suaugusiųjų yra priversti daug valandų sėdėti namuose prie stacionaraus, nešiojamojo, planšetinio kompiuterio ar išmaniojo telefono. Dėl primestų koronaviruso priemonių viskas pereina į skaitmeninę erdvę: mokymasis namuose, namų biuras, vaizdo konferencijos, tiesioginės transliacijos ir t.t. O tokios „pramogos“ kaip žaidimai, pokalbiai, filmų ir vaizdo įrašų žiūrėjimas visos yra suskaitmenintos. Realaus pasaulio ir gyvo bendravimo su kitais žmonėmis poreikis tapo minimalus. Kas nutiks mūsų vaikams, kai jie šitiek valandų leidžia skaitmeniniame pasaulyje? Ir kaip tai paveiks juos ateityje? Ar jie sugebės išlikti realiame pasaulyje ir atskirti „tikrąjį“ pasaulį nuo „virtualaus“? Neseniai sutikau motiną, mūsų 15-mečio sūnaus klasės draugo, kuris praėjusiais mokslo metais praleido daug pamokų ir dabar turi kartoti klasę. Ji man papasakojo, kad sūnus šiuo metu yra vaikų ir paauglių psichiatrijos klinikoje, kur prieš pradėdamas tolesnę terapiją pirmiausia turi išgyventi tris savaites persilaužimo be savo mobiliojo telefono ir PS4 („playstation“). Tai jam padės susidoroti su realiais kasdienio gyvenimo sunkumais. Nuo pirmojo lokdauno berniukas didžiąją laiko dalį praleido su išmaniaisiais įrenginiais, ir dabar bet kokį kasdienį iššūkį jo smegenys priima kaip ligą. Į mokyklos reikalavimus ar kylančius konfliktus jo organizmas reaguoja pykinimu, pilvo skausmais ir vėmimu, todėl dėl ligos yra priverstas likti namuose, kur vėl pabėga į skaitmeninį pasaulį. Jo mama man pasakė, kad gydytojai kalba, lygtai, kad dabar tai vyksta dažniau, nei mes galime įsivaizduoti. Psichikos sutrikimai, kuriuos sukelia masinis mobiliųjų telefonų ir žaidimų naudojimas, dabar yra labai dažni. Deja, tai tik ledkalnio viršūnė. Remiantis oficialiais tyrimais, vaikai ir paaugliai nuo pirmojo užsidarymo namuose su išmaniaisiais įrenginiais praleido vidutiniškai 40 valandų per savaitę, ir šis skaičius auga. Ypatingai dabar, žiemą, kai greitai temsta, ir ne tiek daug laiko vaikai praleidžia kieme. Kiek laiko tada lieka tikriems susitikimams, žaidimams, gyvam bendravimui su kitais žmonėmis ir pasivaikščiojimams gamtoje? Pasak smegenų tyrinėtojo profesoriaus Spitzerio, mokant vaikus svarbu naudoti visus pojūčius, nes taip sutankėja smulkioji smegenų struktūra ir vėliau išvengiama silpnaprotystės vyresniame amžiuje. Todėl jis įspėja, kad negalima per anksti naudotis skaitmeninėmis laikmenomis mokykloje, nes dėl to dideli smegenų plotai lieka neišnaudoti, o mokymosi lygis apsiriboja tik teksto rinkimu ir ištrynimu. Viso to pasekmė yra jo taip vadinama „skaitmeninė demencija“. Kelių apklausų duomenimis, didžiausia jaunimo baimė yra pamesti mobilųjį telefoną! Ar jie šiandien vis dar suvokia realų pasaulį, jo pavojus ir problemas? Mūsų vaikai dažniausiai gyvena pasaulyje, kuriame gausu veiksmo, stimulų ir nuotykių, bet taip pat smurto ir sunaikinimo. Jie priprato prie baisių, siaubą keliančių personažų, demonų, ateivių, zombių, vedų ir kitų padarų. Šiame pasaulyje karas, žmogžudystės, apiplėšimai ir kiekvienas niekingas poelgis yra normalu. Jų realybės suvokimas aptemdytas, ir jie yra pagrobiami virtualaus pasaulio. Ar kita karta gyvens virtualiame pasaulyje, kai tuo metu kiti, sprendimus priima realiame pasaulyje? Kas jie, tiesiog vergai, kuriuos stebi vyriausybė? Ar planuojama, kad visi gyvensime virtualioje realybėje, kuri nebėra trimatė, o yra paversta virtualia dvimate realybe? Kaip ir filme „Matrica“, kur žmonės patys jau nepersikelia, ir šito net nepastebi. Jie nuolat prisijungę prie interneto, todėl priversti patikėti, kad aktyviai gyvena savo gyvenimą. Bet taip nėra. Jie negyvena savo gyvenimo, nes visa tai tėra kompiuterinė imitacija. Padėkite sustabdyti šį bauginantį vystymąsi! Mums reikalinga akistata su realiu pasauliu, tikri susitikimai, tikri tikslai, o ne pabėgimas į iliuzinį pasaulį, tuo metu, kai kiti už mus priima svarbius gyvenimo sprendimus. Prisijunkite prie mūsų kovoje už realų pasaulį!
von nuo uj.
„Sie hassen uns“ https://www.kla.tv/16061